DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: „Aš esu sveika, kodėl to nepanaudojus geriems darbams?“7 min read

28 gegužės, 2020 6 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: „Aš esu sveika, kodėl to nepanaudojus geriems darbams?“7 min read

Reading Time: 6 minutes

Visi jos trofėjai suguldyti spintoje, mat, kaip pati prisipažįsta, teko palaidoti svajonę tapti profesionalia sportininke. Tačiau savo pavyzdžiu Sandra rodo, kad tikri čempionai yra čempionai ne tik aikštelėje, bet ir kasdienybėje, kurioje jei ne patys skina pergales, tai skintis per gyvenimą padeda tiems, kuriems trūksta jėgų.

Didžiausia laimė – lankstus darbo grafikas


Su Sandra Juralevič susipažįstame „Maxima Bazėje“, Vilniuje. Čia, šioje parduotuvėje, dvidešimtmetė jau metus dirba salės darbuotoja, o startavo Gedimino prospekte esančioje „Maximoje“.

– Pirmiausia atėjau padirbėti vasarai, iškart po mokyklos, per vasaros atostogas – norėjau savų pinigų. Paskui išėjau, ruošiausi studijoms, tvarkiausi dokumentus, bet tik prasidėjus mokslams kolegijoje, supratau, kad man REIKIA dirbti, – nepaleisdama šypsenos, greitakalbe beria Sandra, o paklausta, kodėl pirmuoju savo darbu pasirinko „Maximą“, neslepia – jai svarbiausia, kad tiko tokia, kokia yra, su visais savo norais ir pageidavimais. – Aš buvau labai daug darbo pokalbių. Vieniems netiko, kad esu studentė, kitiems – kad noriu laisvų savaitgalių. O atėjusi į „Maximą“ iškart pasakiau, kad man svarbiausia lankstumas, kad kartais dirbsiu pilnu etatu, o kartais – tik puse etato. Atsakymas buvo trumpas ir aiškus: jokių problemų. Šiuo metu man geriau dirbti savaitgaliais, tad dirbu savaitgaliais. Jeigu matau, kad turėsiu daugiau laisvo laiko nuo studijų, pereinu į pilną etatą. Labai džiaugiuosi, kad darbdaviai supranta, jog man dabar svarbiausia – išsilavinimas, ir grafiką pritaiko prie mano galimybių. Tai didelis privalumas ir, tiesą sakant, vienas svarbiausių mano laimės dirbti ingredientų.

Laimes dieta Patreon banner

Labiausiai nori padėti žmonėms


Sandra – socialinio darbo studijų antrakursė, šiuo metu, be darbų ir mokslų Vilniaus kolegijoje, dar atliekanti ir praktiką Pabradės socialinės globos namuose. Mergina dirba su sutrikusio intelekto vaikais.

– Ši veikla reikalauja didelės dvasinės stiprybės. Vis dar mokausi ir puikiai suprantu, kad daug kam reikia laiko, bet niekaip negaliu atsiriboti nuo fakto, kad tuos vaikus kažkas paliko. Pirmomis dienomis tik verkti norėjau, bet paskui pasakiau sau, kad gailestis nieko gero neduos. Laimei, ten dirbančios darbuotojos mane nuramina ir padrąsina, – atvira pašnekovė. – Mano studijos nelengvos, daug specializacijos. Ateityje, po visų praktikų, turėsiu rinktis, kur save matau: dirbančią su nuteistaisiais, šeimomis, neįgaliaisias ar senyvo amžiaus žmonėmis. Noriu padėti žmonėms, man patinka su jais bendrauti. Aš galiu ir moku klausytis, aš esu sveika, tad kodėl tos sveikatos nepanaudojus geriems darbams?

Kai rinkosi studijas, pirmas pasiūlymas Sandrai buvo stoti į maisto technologes, bet nuvažiavau aš priduoti  dokumentų, net iki kabineto, kur juos priimti turėjo, mergina nenuėjo.

– Supratau, kad tai ne man. Taip, aš mėgstu valgį gaminti ir valgyti mėgstu, bet ne ant tiek, – per pusę parduotuvės nusikvatoja mergina, – Atsisakiau, nors tėvai buvo šoke. Supratau, kad negaliu sau meluoti. Antroje vietoje buvo socialinio darbo studijos. Pagavau save, kad nė akimirkos neabejojau. Matyt, didžiausiu įkvėpimu tapo vyresnio amžiaus žmonės: man su jais įdomu, jaučiu didelę grąžą padėdama. Turiu kaimynę, kuri turi artimųjų, bet neretai paprašo, pagalbos. Besirūpindama ja supratau, kad noriu rūpintis tais, kurie neturi artimųjų arba juos turi, bet jiems yra nereikalingi.

Iš vienų namų – į kitus


Kalbant apie gerus darbus, Sandra „Maximos“ iniciatyvoje, kviečiančioje pastebėti ir įvertinti jos komandos narių darbą, tapo klientų mėnesio heroje.
„Šį vakarą su drauge lankiausi Jūsų parduotuvėje. Norėjom nusipirkti bandelių. Darbuotoja Sandra ne tik paaiškino, kur galime jas rasti, bet ir pasisiūlė palydėti mus iki jų. Taip pat labai sužavėjo darbuotojos geranoriškumas. Draugei paklausus apie akcijas, Sandra papasakojo kam dabar yra taikomos. 10/10, tokiose parduotuvėse, kur dirba tokie atsidavę ir šaunūs darbuotojai, norisi dažniau apsipirkinėt!“ – atsiliepime rašė parduotuvės pirkėja.

O Sandra tik šypsosi – už įkvėpimą dirbti yra dėkinga parduotuvės administracijai, ypatingai – direktorės pavaduotojoms, kurios merginai jau spėjo tapti antromis mamomis.

– Dirbu naktinėje pamainoje, nuo 19 val. iki 7 ryto. Jau pripratau prie tokio rėžimo ir man jis tinka, tik, prisipažinsiu, karantinas tapo tikru išbandymu mums visiems. Jei anksčiau pernakt užpildydavau lentynas ir namo važiuodavau rami, nes prekių į valias, visos lentynos pilnos, gražu… tai karantino metu visas mano užkrautas lentynas kaip mat ištuštindavo „Barboros“ komanda: sudedi prekes, apsisuki ir, žiū, jau nebėra. Visi kartu dirbome dieną naktį. Ir tomis akimirkomis, kai jau praradinėdavau viltį, labiausiai motyvuodavo vadovių palaikymas: ir išklausydavo, ir įkvėpdavo, sakydamos, kad visa tai laikina. Pamenu, buvo prasta diena, nuėjau pas pamainos pavaduotoją ir sakau: išeinu iš darbo. O ji tik supratingai palinksėjo galva: „Aha, pasvajok. Kai būsi rimtai nusprendusi, tada tik Tave ir išleisiu. Žinau, kad esi pavargusi, bet pailsėsi, atsipūsi ir galvosi kitaip. Štai kai ateisi parašyti pareiškimo per savo išeiginę dieną, gerai išsimiegojusi, tada ir apsvarstysime Tavo išėjimą.“. Ir žinote ką, tebedirbu – geras patarimas svarbių sprendimų nepriimti ant karštųjų, – kikendama pasakoja mergina ir staiga surimtėjusi priduria, – Žinote, kartais užtenka tik vieno sakinio: „Viskas bus gerai“. Aš čia jaučiuosi taip, lyg. iš vienų namų atvažiuoju į kitus namus. Yra abipusė pagarba ir supratimas. Kaip sakoma, ir ten, ir ten gerai.

Sportas – meilė ir skausmas


Į darbus ir studijas Sandra kasdien atvyksta iš Šalčininkų rajono, Eišiškių. Čia ji gimė, augo ir… rinko medalius.

– Tinklinis, krepšinis, futbolas, rankinis – aš buvau visur! Sporto mokyklos treneris mane labai palaikė, sakė, parašys geriausią rekomendaciją, surinks visus diplomus, kad tik išsipildytų mano didžiausia svajonė ir mane priimtų studijuoti Lietuvos sporto universitete. Bet per vienas futbolo varžybas susilaužiau ranką, paskui per kitas varžybas sugebėjau susilaužyti čiurną. Pamenu, negalėjau susiturėti vietoje – vos nuėmus gipsą, dar su skaudančia koja, lėkiau į treniruotes. Tačiau traumų, pasirodo, man buvo skirta daugiau. Netrukus su sese patekome į avariją, man buvo išjudinti kaklo slanksteliai ir užgimė baimė sportuoti – bijojau, kad nebūtų tragiškų pasėkmių. Dabar visus savo sporto trofėjus sudėjau į dėžę ir paslėpiau, kad nematyčiau. Gal kada nors grįšiu, bet dabar tikrai ne.
Sandrai kalbant, kiekvienoje raidėje justi skausmas dėl to, kaip viskas susiklostė, bet nebūtų ji čempionė – trumpam apniukusi, netrunka susirinkti save ir, paklausta apie brangiausią jai apdovanojimą, vėl nušvinta.

– Trejus metus iš eilės buvau geriausia Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijos sportininkė. Šios taurės man labai daug reiškė. Būdavo dienų, kai po mokyklos keliaudavau į treniruoklių salę, po to – rankinį ir galiausiai – tinklinio treniruotę. Sportas man davė daug: ištvermės, kantrybės, komandinio darbo išmokau. Kai žaidi komandoje, galvoji ne apie savo, o visų rezultatą, visų savijautą. Išmokau ir su jauduliu susitvarkyti, ir nuojauta pasitikėti. Supratau, kad jeigu prieš varžybas nebijau, vadinasi, nelaimėsim. Bijoti kartais naudinga, – pasakoja Sandra ir jai atsiveriant, rodos, nenuostabu, kad jai sekasi viskas, ko imasi – ji serga už visus.

Darbe – su vadovėliais ausyse


Derinti ištęstines dienines studijas ir naktinį darbą nėra lengva, bet Sandra – iš tų žmonių, kurie visur randa būdų prisitaikyti.

– Aš esu užsispyrusi kaip ožka. Man jau vasarą siūlė pereiti į vyr. kasininkes, bet aš nesutikau, nenorėjau dieną dirbti, pripratau dirbti naktį: ramiai sau darbuojiesi, niekas netrukdo. Jei studijoms reikia paruošti kokius namų darbus, tai aš darbo metu, kraudama prekes, įsijungiu audio knygą ir mokausi. Bet šiaip puikiai dirbasi ir tyloje, su savo mintimis.

– O būna taip, kad NIEKO neveiki? – nesusiturėjusi paklausiu, nors atsakymą puikiai nujaučiu.

– Nebūna dienų, kad tiesiog gulėčiau lovoje ir nieko neveikčiau. Jau vietoje gulėjimo dažniausiai renkuosi tuomet vairuoti arba žvejoti. Pastarasis hobis, kurio išmokė draugas, manyje ugdo kantrybę, nes man patinka ne laukti, o traukti – kartais jaučiu, kad greičiau lydeką rankomis pagaučiau, – prunkščia Sandra, o aš paantrinu, kad gal per vasaros atostogas prisivers daugiau pažvejoti ir bent akimirką pailsėti, bet Sandros taip lengvai nesugundysi.

– Atostogausiu liepos mėnesį, važiuot niekur nevažiuosiu, nes gyvename labai gražioje vietoje, prie miško, ten daug uogų, grybų – dar vienas uždarbis!
Na, o be uždarbio yra ir dar vienas, nieko nekainuojantis atlygis – AČIŪ. Visiems mums svarbu būti pastebėtiems, pakalbintiems ar įvertintiems. Jei kažkas jus pradžiugino, kažkieno pastangos nustebino, nesvarbu kieno – kasininkės, kasininko, kepėjo, mėsininko ar salės darbuotojo, skirkite minutę jiems atsilyginti tuo pačiu. Įvertinti ir pagirti tuos, kurie kasdien dėl jūsų daro daugiau, galite ir mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.

TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU

#REKLAMA

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).