DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: 10 įkvepiančių istorijų10 min read

5 rugpjūčio, 2021 7 min

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: 10 įkvepiančių istorijų10 min read

Reading Time: 7 minutes

Projektas LAIMĖ DIRBTI netrukus švęs antrąjį gimtadienį, o aš švenčiu kiekvieną ketvirtadienį, nes būtent šią savaitės dieną dalinuosi jaukiomis ir atviromis „Maximos“ klientų herojų istorijomis. Pardavėjai, kasininkai, salės darbuotojai – kiekvienas jų dieną pradeda su savais ritualais, su sava motyvacija ir savomis priežastimis džiuginti klientus ir kolegas. Kiekvieno laimė dirbti – sava. Nors kalbinau dešimtis herojų, galiu nuoširdžiai pasakyti – visų iki vieno meilė darbui unikali. Tad šiandien noriu pasidalinti archyvinėmis pokalbių ištraukomis, kuriose atsiskleidžia skirtingos, ir kartu labai artimos priežastys mylėti darbą parduotuvėje.

„Čia – puikus sporto klubas“

Dizaineris Laurynas Tamošauskas, kalbintas Pilaitėje esančioje „Maximoje“, prisipažįsta, kad ieškodamas kuo atskiesti savo nuolatinę veiklą, turėjo vieną, labai aiškų norą – judėti, ir nors gavo pasiūlymą prisijungti prie parduotuvės administracijos, pasirinko salės darbuotojo vietą.

Laimes dieta Patreon banner

„Kažkada susivokiau, kad nuvažiuoti padirbėti pas mamą į sodą man yra didelis malonumas, tad pagalvojau, kodėl negaliu susirasti jėgos reikalaujančios veiklos? Laisvomis dienomis namie dirbu prie kompiuterio, visada ant kėdės. O štai „Maximoje“ jau kitas reikalas – man čia tiesiog gera prasimankštinti. Net svorio numečiau! Per pusmetį, kai atėjau čia dirbti, nukrito 10 kilogramų, – šypsosi vaikinas ir patikslina – nuo 106kg iki 96kg. – Sakyčiau čia – puikus sporto klubas, už kurio lankymą Tau dar ir pinigus moka!

„Čia dirbo trys mano sesės“

Konsultantė-pardavėja Angelė Goštautaitė, dirbanti Alytuje, Santaikos gatvėje esančioje parduotuvėje, šypsosi – darbas „Maximoje“ yra kone šeimos tradicija.

– Esu didelės šeimos pagrandukė, turiu penkias seses ir vieną brolį, kuris – mūsų visų džiaugsmas ir atrama. Trys mano sesės dirbo toje pačioje „Maximoje“, kurioje dirbu dabar, dar viena – kitoje „Maximoje“. Visų sesių darbinės karjeros prasidėjo būtent parduotuvėje. Tai buvo pirmas laiptelis į gyvenimo pradžią. Sesės man buvo didelis paskatinimas eiti į „Maximą“, jos tikino, kad čia išmoksiu atsakomybės, bendravimo, daug, pačių įvairiausių įgūdžių, nes darbas tikrai įvairus, – su didele šypsena pasakoja mergina. – Ieškojau tokio darbo, kuris būtų suderinamas su mokslu, nes tuo metu baiginėjau mokyklą. Labai norėjau pradėti gyventi savarankiškai, save išsilaikyti. Tiesą pasakius, net nesitikėjau, kad mane taip greitai priims! Dirbti pradėjau netrukus po pokalbio, o dar laukė abitūros egzaminai. Teko kaip reikiant suktis. Laimei, turiu nuostabias koleges ir vadovę, tad man buvo sudarytas palankus darbo grafikas – likdavo laiko ir pasimokyti, o ir egzaminus tikrai neblogai išsilaikiau.

„Darbas dovanojo laisvadienius“

Rinktinės gatvėje, Vilniuje įsikūrusioje parduotuvėje kasininke-pardavėja dirbanti Marija Javarovič apsisprendimą palikti gyvenimą kaime ir įsidarbinti „Maximoje“ vadina vienu geriausių savo gyvenime.

– Labai vargau. Kai augini gyvulius, laisvų dienų nebūna. O kur dar sausros ar kitos gamtos nelaimės. Pamenu, įsigijau dar vieną karvytę, netrukus ji apsiveršiavo, prasidėjo komplikacijos, nebeliko pieno. Pinigų gydymui nėra. O ir neužsidirbsi, nes pieną priduodavau, gaudavau pajamas iš to, ką auginau – nieko planuoti ar atsidėti negalėjau, – jautriai prisiminimais dalijasi Marija. – Kai šitiek metų pragyveni nežinodamas, kiek ir ko turėsi, kiek uždirbsi, gauti pastovų atlyginimą yra tikrai labai svarbu. Augindama gyvulius, tokios prabangos neturėjau, o ir parduoti mėsai karvutes buvo labai didelis širdaskaudis – niekada apie tai niekam nesu sakiusi, bet čia sunkiausia ūkininkavimo dalis, labai prisiriši prie gyvulio… O dabar tas žinojimas, iš ko susidės tavo diena, koks bus rezultatas mėnesio gale, dovanoja ramybę ir sveikatos sutaupo. Dabar, kai pagalvoju apie praeitį, net šiurpas nukrečia: kaip aš tiek laiko šitaip galėjau stumtis į priekį? Bet mes, žmonės, tokios būtybės – prisitaikome prie bet kokios situacijos tik tam, kad išliktume, o joms praėjus, stebimės, iš kur tiek jėgų turėjome?

 

„Niekas neklausė, kiek man metų“

Buvusi medikė Vilhelmina Eidukynienė dabar – vienos Kauno „Maximų“ konditerijos skyriaus pardavėja. Su medicina, dėl alerginių reakcijų į chemikalus, Vilhelminai teko atsisveikinti, tad pasuko tiesiai į prekybą.

– Man patinka bendravimas su žmonėmis, todėl pardavėjos darbas atrodė natūralus pasirinkimas. Tik štai pradžia nebuvo lengva. Kadangi darbo pradėjau ieškoti būdama 50-ies, išsiuntusi gyvenimo aprašymą visada išgirsdavau : „Ačiū, mes jums paskambinsime“. Ir viskas. Bet skambučio taip ir nesulaukdavau. Laimei, „Maximoje“ niekas neklausė kiek man metų! Čia dirbo mano draugė, jai parduotuvėje labai patiko, nusprendžiau ir aš čia dirbti. Dabar turiu būrį nuolatinių klientų, kurie jau net savotiškais šeimos nariais tapo – anądien užsuko ne apsipirkti, o tik pasisveikinti ir naujai gimusio mažylio parodyti.

„Darbas dovanojo draugę ir karjerą“

„Maximoje“ panėvežietis Ridas Vanagas pradėjo dirbti pirmąją vasarą po mokyklos baigimo: su draugu pamatę skelbimą, kad ieškomi darbuotojai Palangoje „Maximose“, nusprendė pabėgti nuo miesto rutinos – pora mėnesių padirbėti salės darbuotojais.

–  Mums labai patiko sąlygos, nemokamas apgyvendinimas, maitinimas, grafikas tinkamas: keturias dienas dirbi, keturias turi laisvas, per kurias Palangoje nuveikt yra wow kiek! – šypsosi Ridas, – Dirbdami susipažinome su panelėmis, susiporavome. Aš susiradau draugę, bičiulis susirado draugę. Draugaujame iki šiol.  Tą vasarą, bedirbant, susiformavo smagus penketas – mes su draugu ir trys merginos. Dabar viena iš jų Klaipėdoje yra parduotuvės vadovė, kitos dvi mokosi ir dirba kasininkėmis „Maximoje“, o mano draugas Grybo gatvėje, Vilniuje, įsikūrusioje „Maximoje“ dirba pamainos vadovu. Žodžiu, galvoję, kad padirbėsime tik vasarą, visi čia likome. „Maxima“ man dovanojo ir gyvenimo draugę, ir karjerą, – šypsosi Ridas, per nepilnus metus palypėjęs trimis karjeros laipteliais: nuo salės darbuotojo, vyr. kasininko iki parduotuvės vadybininko.

„Darbo grafikas dera su šeima“

Į šeimą pasibeldus pirmagimei, Simona Karvelienė su vyru nusprendė sostinę iškeisti į gimtą kraštą ir grįžo į Kelmę, kur „Maximoje X“ įsidarbino pardavėja.

– Pajamos, dirbant sostinėje, gal ir didesnės, bet čia auginti vaikus yra daug lengviau, nes tiek iki mokyklos, tiek iki darbo yra 2 minutės kelio. Vilniuje vien vaikų suvežiojimui, manau, sugaiščiau po porą valandų kasdien, o tai – 10 valandų per savaitę, per metus… 20 dienų automobilyje! Atėjusi čia dirbti, „Maximos“ vadovams turėjau prašymą dėl pakoreguoto darbo grafiko, norėjau spėti ir vaikus ryte nuvežti, ir po darbų grįžusi dar prie pamokų su mergaitėm pasėdėti. Tad keturias dienas dirbu nuo 7:30 iki 19:30, o tuomet – turiu keturias laisvas dienas, kuriomis daug gaminu ir kaip įmanydama lepinu šeimyną. Kai atėjau dirbti į „Maximą“, buvęs vadovas kelias merginas, tarp jų – ir mane, paskatino baigti vadybos kursus, ir nors baigiau juos sėkmingai, ir ne vienąkart esu gavusi pasiūlymą dirbti administracijoje, būti vyr.kasininke ar vadybininke, būtent dėl patogaus darbo grafiko paaukštinimo vis atsisakau – smagu, kad mane vertina, bet noriu, kad mergaitės paaugtų, o tuomet jau galėsiu vaikytis svajonių.

„Į bendradarbius pasikvietė žmona“

Vilniuje, Antakalnyje, „Maxima X“ dirbantį konsultantą-pardavėją Ramūną Katilių prisijungti prie parduotuvės komandos paragino ten dirbanti jo žmona.

– Aš tikėjausi, kad ateisiu padirbėti žiemos sezonui: ir pinigų kažkiek užsidirbsiu, ir sveikatos draudimas apmokėtas bus. Tai buvo prieš pusantrų metų. Bet atėjau ir labai prilipo man čia viskas, – tikina konsultantas-pardavėjas, – Visai smagu toje kasoje dirbti. Dauguma – malonūs pirkėjai, su kuriais ir pabendrauti, ir pajuokauti galima. Jei aš kažko imuosi, stengiuosi daryti gerai. Tai nėra mano kažkoks užsibrėžtas tikslas, man tai pavyksta natūraliai. Jeigu tu kasoje – tu kasoje, nebėgioji, nelakstai. O vyras kasoje tai nėra reta, nes buvo metas, kai prie kasų sėdėjome tryse.

Ramūnas džiaugiasi, kad su žmona dirba toje pačioje pamainoje – tuomet kartu gali leisti keturias išeigines dienas, kurias skiria muzikai, fotografijai ir pasivaikščiojimams su šunimi.

„Darbas išpildė svajonę gyventi Vilniuje“

– Aš visą laiką svajojau apie gyvenimą čia, sostinė man atrodė kaip užsienis! –šypsosi Šiaurės miestelyje esančioje „Maxima XX“ pardavėja-konsultante dirbanti Jolanta Norvaišaitė. – Turėjau bičiulį, kuris gyvena Danijoje. Galvojau, važiuosiu padirbėti ten, bet planas neišdegė, o tada prasidėjo karantinas. Vieną vasaros rytą atsikėliau ir tiesiai šviesiai sau pasakiau, kad man jau pabodo Klaipėda, reikia kažkur išvažiuoti. Paskambinau tėvams: „Mama, tėti, važiuoju gyventi į Vilnių“. Per „Maximos“ puslapį susiradau kontaktą, mane pervedė į kitą parduotuvę, darbovietė davė bendrabutį ir po dviejų savaičių jau dirbau ir gyvenau Vilniuje! Noriu padrąsinti žmones, kad jie nebijotų išeiti iš savo komforto zonos, kad bandytų tai, ko niekada nedarė ir gyventų taip, kaip visada svajojo. Įveikus savo baimes, galima atrasti daugybę nuostabių dalykų – juk dar visai neseniai net nebūčiau pagalvojusi, kad gyvensiu sostinėje.

„Darbdaviai supranta, jog man dabar svarbiausia – išsilavinimas“

„Maxima Bazėje“ salės darbuotoja dirbanti Sandra Juralevič tikina, kad šis darbas ją džiugina dėl lankstumo ir kompromisų.

– Pirmiausia į parduotuvę atėjau padirbėti vasarai, iškart po mokyklos, per vasaros atostogas – norėjau savų pinigų. Paskui išėjau, ruošiausi studijoms, tvarkiausi dokumentus, bet tik prasidėjus mokslams kolegijoje, supratau, kad man REIKIA dirbti, – nepaleisdama šypsenos, greitakalbe beria Sandra, o paklausta, kodėl pirmuoju savo darbu pasirinko „Maximą“, neslepia – jai svarbiausia, kad tiko tokia, kokia yra, su visais savo norais ir pageidavimais. – Aš buvau labai daug darbo pokalbių. Vieniems netiko, kad esu studentė, kitiems – kad noriu laisvų savaitgalių. O atėjusi į „Maximą“ iškart pasakiau, kad man svarbiausia lankstumas, kad kartais dirbsiu pilnu etatu, o kartais – tik puse etato. Atsakymas buvo trumpas ir aiškus: jokių problemų. Šiuo metu man geriau dirbti savaitgaliais, tad dirbu savaitgaliais. Jeigu matau, kad turėsiu daugiau laisvo laiko nuo studijų, pereinu į pilną etatą. Labai džiaugiuosi, kad darbdaviai supranta, jog man dabar svarbiausia – išsilavinimas, ir grafiką pritaiko prie mano galimybių. Tai didelis privalumas ir, tiesą sakant, vienas svarbiausių mano laimės dirbti ingredientų.

„Ėjau ten, kur galiu patarnauti žmonėms“

30 metų pradirbęs padavėju, Stanislovas Hohmanas, dabar savo galantiškumu džiugina Mindaugo gatvėje, Vilniuje esančios „Maximos XXX“ lankytojus.

– Aptarnavau vien Centro komitetą, miesto tarybą. Dirbau „Lietuvos“ viešbutyje, vėliau – „Stiklių“ restorane. Grupės iš Anglijos, Prancūzijos, Italijos, Vyriausybių vadovai ir aukščiausio rango pareigūnai – visi jie buvo mano klientai, tad gyvenimas ir darbas buvo begalo įdomus, aukščiausia klasė! O kaip atsidūriau „Maximoje“? Man pasakė, kad mano amžius nebe tas. Užsienyje visur kuo padavėjai vyresni, tuo restoranas prestižiškesnis, o Lietuvoje vien jaunimas šį darbą dirba. Džiaugiuosi, kad „Maximoje“ žmonės nevertinami vien tik pagal gimimo datą pase, tad dirbu čia jau šešerius metus. Ir galiu pasakyti, kad nesvarbu kas bebūtum – padavėjas, ar salės darbuotojas, geras aptarnavimas prasideda nuo žmogaus bendravimo. Kai pabendrauji, kai įtinki žmogui, kai randi kelią prie jo prieiti, apima tikras džiaugsmas. Ir čia vienodai svarbi tiek šypsena, tiek rimtas požiūris į darbą. Kartais, žinoma, ir nusileisti reikia, ir patylėti – ne visus karus būtina kariauti. Su žmonėmis dirbti yra sunku, bet juos reikia mylėti. Nes meilės reikia visiems. O dirbti man visada patiko – kai galva užimta, labai gera gyventi.


Primenu, kad „Maximos“ iniciatyva, kviečianti pastebėti ir įvertinti jos komandos narių darbą, vis dar tęsiasi, o jūsų šilti žodžiai niekada nenustoja džiuginti parduotuvių darbuotojų.

Įvertinti ir pagirti tuos, kurie dėl jūsų daro daugiau, galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.

TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU MAXIMA

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).