DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: Sunkūs išbandymai tik sustiprino tikėjimą savimi: „Galiu būti bet kuo“6 min read

4 kovo, 2021 4 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: Sunkūs išbandymai tik sustiprino tikėjimą savimi: „Galiu būti bet kuo“6 min read

Reading Time: 4 minutes

Nors Gintarei Balčiūnaitei – tik dvidešimt treji, jos istorija jau verta filmo. Daugybę likimo išbandymų patyrusi mergina niekada nepasidavė ir drąsiai sako: „Po visko, ką patyriau, ir ko išmokau, žinau, kad galiu būti bet kuo“.

Konsultante-pardavėja Panevėžyje, „Maximoje XX“ dirbanti Gintarė – šio mėnesio klientų herojė. Iš Žeimelio – mažo miestelio Pakruojo rajone, Latvijos pasienyje, kilusi mergina savo profesinį kelią pradėjo nuo siuvėjos darbo.

– Mūsų apylinkėse yra tik trys vietos, kuriose gali dirbti, o kai aplinkinių dar pasiklausai, išgirsti, kokios sąlygos vienur, o kokios kitur, pasirinkimas dar labiau susitraukia, – juokiasi pašnekovė, kuri net sunkumus prisimena su šypsena. – Galėjau rinktis iš lentpjūvės, žemės ūkio bendrovės ir siuvyklos. Taip atsidūriau pastarojoje. Tuo metu turėjau pardavėjos-kasininkės kvalifikaciją, bet siuvėjos profesijos išsimokiau dirbdama. Neslėpsiu, reikėjo labai daug kantrybės: pasiūni, negerai, brokas, ardai, nešiesi darbą namo, siūni iš naujo vėl, vėl ardai ir vėl… Iš įtampos taip su kildavo kraujospūdis, kad net kraujas iš nosies bėgdavo, bet vis tiek dirbau… ne darbas, o velnio pekla ten buvo.

Laimes dieta Patreon banner

Gintarė apie išbandymus kalba su pavydėtinu lengvumu – vis pasijuokdama, vis per dantį save patraukdama, prisipažįsta, kad dabar, žvelgdama atgal, pati nesuvokia, iš kur tiek užsispyrimo turėjo trejus metus dirbti monotonišką, fiziškai itin sunkų darbą, bet dėl to nė kiek nesigaili, o atvirkščiai – didžiuojasi savimi.

Atkaklumas – iš nelengvos vaikystės

– Manau, visas mano noras kabintis į gyvenimą ir vidinė stiprybė atėjo iš vaikystės. Kai buvau dešimties metų, tėvai išsiskyrė – tėtis sukūrė kitą šeimą, mama nuėjo alkoholio keliu, mano brolius įsivaikino šeima iš Amerikos, o mudvi su jaunesne sese likome gyventi su močiute. Be galo ją mylime. Jai dabar 83-ieji. Ir ji baisiai kieta! – šypsosi Gintarė, kuri su sprogstančiu pasididžiavimu kalba apie savo šeimą. – Vienas mano brolių – JAV karys pėstininkas, buvo grįžęs spalį aplankyti, kitas gyvena kartu su juo, dirba greitojo maisto užkandinėje. O mudvi su sese gyvename Panevėžyje. Geri ir šaunūs užaugome. Ir gražūs labai! Žinoma, kartais pasigraudinu pagalvojus apie viską, ką teko patirti, bet gyvenimas tuo nesibaigia. Įkvepiu, iškvepiu ir žingsniuoju toliau.

Merginos atkaklumas – pavydėtinas. Jai viskas įdomu, jai norisi kuo daugiau išmokti ir kuo daugiau žinoti. „Maxima“, tikina, tobulėjimui yra puiki erdvė.

Į akis žiūrėti nebebijo

– „Maximoje“ atsidūriau, kai su draugu persikėlėme gyventi į Panevėžį, prieš pusantrų metų. Kadangi neturėjau jokios pardavimų praktikos, pirmomis dienomis buvo nelengva. Bet labai greitai pripratau, – džiaugiasi konsultantė-pardavėja. – Žinote, iš pradžių net į akis pirkėjams bijojau pažiūrėti. Tokia nedrąsi buvau! Galvojau: „Gintare, tik nepridirbk ko“. Bet dabar… dabar į akis žiūriu drąsiai, net pirma užkalbinu. Labai savimi didžiuojuosi. Po visų savo patirčių ir metų čia, galiu be baimės pasakyti, kad galiu būti bet kuo, galiu dirbti bet ką – kur mane bepastatytų, aš sugebėsiu susitvarkyti. Jau du kartus atostogų išleidau vyr.kasininkę, esu pavadavusi kainų kontrolierę. Nebijau atsakomybės, ji mane džiugina.

Talentas neliko nepastebėtas

Gintarė – akivaizdus pavyzdys, kaip meilė darbui ir atsidavimas tam, ką darai, gali ne tik užauginti šarvus – mergina tiesiog žydi! Kaip pati sako, prie to smarkiai prisideda ir vadovų tikėjimas jos talentu.

– Net „regiono tėtis“ – taip mes vadiname regiono vadovą – kartu su mūsų vadove siūlė mane išleisti į mokslus, kad galėčiau kilti karjeros laiptais. Kas gali žinoti, gal tikrai vieną dieną išsipildys mano svajonė vadovauti parduotuvei? Man, tiesą pasakius, svarbiausia – klientai. Noriu, kad iš parduotuvės jie išeitų su šypsena. Kaip atrodo mano svajonių parduotuvė? Tikriausiai tokia, kuri turi aukščiausius aptarnavimo standartus, kurioje pirkėjams negailima šypsenos, žmogiško dėmesio. Ir tai tikrai nebūtinai didelė, blizganti, tūkstančius prekių turinti vieta. Manau, kad nesvarbu, kokio dydžio parduotuvė, svarbiausia yra ryšys, kurį užmezgi su savo klientais.

Nuo baimės iki laimės

Sveiki. Noriu padėkoti kasininkei. Turėjom nemažai prekių, todėl supratome, kad savitarnoje apsipirkti bus labai nepatogu. Viena kasa buvo uždaryta jau, tačiau ten tada dirbanti kasininkė priėjo prie mūsų ir pasikvietė aptarnauti pas save, informacijos kasoje, berods. Buvo labai mandagi, paslaugi. Mandagiai pasisveikino ir atsisveikino, palinkėjo gero vakaro. Kaip sako jūsų reklama, kad pranoko visus lūkesčius! Džiaugiuosi, kad yra tokių darbuotojų ir net baigiantis darbo dienai vis dar išlieka mandagūs ir paslaugūs. Tikiuosi, kasininkė nebus pamiršta ir nebus pasakytas tik tuščias ačiū, per šiuos sunkius laikus dirbant tokį sunkų darbą. Įvertinkite tokius darbuotojus ir nepaleiskite. Ačiū už nuostabų aptarnavimą!“ – rašoma atsiliepime, kuris Gintarei atnešė klientų herojės titulą.

– Man, mergaitei iš kaimo, būti pastebėtai ir įvertinai per tokį trumpą laiką yra didelis dalykas, – džiaugsmo neslepia pašnekovė.

– Bet juk kaimelyje žmonių nedaug – ten vieni kitus nuolat pastebi, – patraukiu Gintarę per dantį ir ji ima kvatoti.

– Tas tiesa! Bet jūs neįsivaizduojate, kaip man buvo baisu pirmosiomis dienomis Panevėžyje. Man jis atrodė toks didelis! Bijodavau į miestą išeiti.

Galvodavau, kad visi į mane žiūrės, kad visi matys, jog aš iš kaimo, kad mane išduos kalba, elgesys ar net grimasos! Laimei, visas baimes ištirpdė „Maximos“ kolektyvas. Ankstesnėse mano darbovietėse kiekviena buvo sau, neturėjau draugų, buvau supama intrigų ir pavydo. O čia labai šiltai buvau visų priimta, greitai įsiliejau, labai greitai, visų kolegių dėka, tapau pačia savimi.

„Kokias baterijas jūs naudojate?“

Gintarės laisvadieniai bėga su pora metų jaunesne seserim – juodvi vaikštinėja po parkus ir kalbasi. Sako, judėjimas naikina liūdesį, nors, bendraujant su Gintare susidaro įspūdis, jog ji neliūdi niekada.

– Taip, aš visada stengiuosi visur matyti šviesiąją pusę. Vienas pirkėjas kažkada vakare manęs rimtu veidu paklausė: „Sakykite, kokias baterijas jūs naudojate? Nes visada, kada beateičiau, jūs šypsotės“. Tai man buvo pats didžiausias komplimentas! Ir dabar, kai galvoju, ko norėčiau sau palinkėti… tikriausiai linkėčiau sveikatos ir meilės. O laimės? Aš esu laiminga visada, kad ir kas benutiktų.


Jeigu ir jūs pažįstate „Maximos“ darbuotoją, kuris tiek ryte, tiek vakare jus pasitinka ir išlydi su šypsena, turite progą padaryti taip, kad ta šypsena nedingtų niekada – skirkite kelias minutes palikti atsiliepimui ar pasakyti komplimentą. Kasininkas, salės darbuotoja, kepėjas ar mėsininkė – padėkos žodžiai šildo taip pat kaip pavasario saulė.
Įvertinti ir pagirti tuos, kurie dėl jūsų daro daugiau, galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.

TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU  

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).