DARBAS

Apie žmones, su kuriais dalijatės… namais4 min read

27 balandžio, 2020 3 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

Apie žmones, su kuriais dalijatės… namais4 min read

Reading Time: 3 minutes

Mano pirmoji kaimynė buvo vardu Kaimynė. Atsikrausčiusi iš Kauno į Naująją Akmenę, kur santuoka atvedė jos vienintelį sūnų, ši tikra Laisvės alėjos dama man tapo naminių bandelių ir nesibaigiančių skrynelių su karoliais simboliu. Pas ją leisdavau kone visas popietes, kai sirguliuodavau ir neidavau į darželį, ir kai norėdavau pasijusti vienintele – tokia prabanga, kai esi trečias vaikas šeimoje, retai kada įmanoma. O Kaimynė man sukdavo plaukus, leisdavo puoštis savo skaromis ir sagėmis, ir nesustodama kartodavo, kad turiu mylėti savo mamą.
Vieną dieną jos nebeliko. O gal aš tiesiog užaugau. Prasidėjo mūsų namo statybos, kur pirmąkart pamačiau milžiną – savo kaimyną Joną. Pirmoji pažintis su juo įvyko, kai, užklimpus mūsų žiguliukui, jis tiesiog atėjo, dviem rankomis pakėlė pusę mašinos ir ją vienu ypu išstūmė iš smėlio krūvos. Antroji – kai pamačiau jį bėgant per lauką paskui vieną savo sūnų ir iš visos širdies koliojant žodžiais, kurių mama ir tėtis niekad nesakydavo. Mane šis vaizdas visiškai užbūrė!
Jonas tapo mano antru tėčiu, o du jo sūnūs – broliais, kurie labai sąžiningai vykdė savo pareigą – LAIKU parvežti mane iš šokių. Jei šokdavau su berniuku, jie mane paimdavo, persimesdavo per petį ir besispardančią įsodindavo į mašiną. Jei sėdėdavau ir laukdavau, kad mane kas pakviestų paskutiniam šokiui, jie mane išnešdavo lauk su visa kėdžių eile. Žodžiu, kaip suprantat, paskutinė diskotekos daina buvo ne man.

Augant mažame miestelyje, būdavo normalu nubudus įeiti į virtuvę ir ten rasti… kaimyną, besidarantį kavą, nes namie jos nebeliko. Pasiūlydavo ir man, žinoma – mandagūs tie Naujosios Akmenės kaimynai. Pas kaimynus eidavom druskos, cukraus, pagalbos, kai reikdavo apvagoti bulves, išvažiuodami jiems palikdavom namų raktus ir kartu palydėdavom senus metus. Todėl, viešint Vilniuje, su didžiausiu siaubu klausydavau, kaip dėdės ir tetos „nepažįsta savo kaimynų“, galvojau, nu jau ne, man taip nebus! Ir nebuvo. Saulėtekio bendrabutyje su kaimynais kartu kepdavom bulves ir mesdavomės ant vyno. O vėliau, jau po studijų, Užupyje apsigyvenome šalia troleibusą rytais vairuojančios, o dieną dažniausiai geriančios kaimynės. Išgėrusi dažnai mus su kambarioke vadindavo populiariausiu lenkišku keiksmažodžiu. Kažkada ją nuogą radau prie Užupio angelo, pamenu, bėgau namo ieškoti paklodės, kad ją uždengčiau nuo praeivių. Ji to neprisiminė. Bet, nepaisant viso to, visada man raportuodavo prie mūsų durų pasirodžiusius nepažįstamus žmones ir iš sodo parveždavo skanių braškių.
Kaskart, kai kraustydavausi į naują vietą, pirma savo užduotim paskirdavau draugystę su kaimynais. Dabar turiu tokius, kaip Naujojoje Akmenėje: kartu juokiamės, švenčiam, sprendžiam problemas, kaimynų dukra, kuri nori šuniuko, vedžioja mūsų Loyą, o mano Luna turi savo Kaimynę, pas kurią eina pažaisti.
Keli iš jūsų Facebook draugų yra buvę klasiokai, buvę kolegos ar šiaip vienąkart matyti žmonės? O kiek kaimynų? Dažnas juos sutinkame kasdien, bet beveik nepažįstame. O draugystė su kaimynais visai kitokia – juk jie visai šalia, ir pavėluoti vakarienės sunku, ir užsisėdėti ilgiau gali, nes nereikia grūstis per kamščius. Matytis galite kasdien, kartais tik iš tolo pamoti, o kartais ir pusvalandį prapliurpti, bet niekada nemeluoti – juk jie mato, kad jūs namie, o ne pas anytą. Kaimynai – tai šeima, nes tėvai draugauja su tėvais, o vaikai – su vaikais, ir vieni – su kitais. Vykdami į koncertą galite susigrūsti į mašiną, eidami iš parduotuvės – pasidalinti nešuliais. Prie kaimynų durų gali pasirodyti nepranešęs iš anksto, o jei jie užimti – užsukti kitą dieną, be to, smagiausia – kartu gali apkalbinėti kitus kaimynus!
Dabar – vėlus vakaras, už sienos kaimynai garsiai leidžia muziką. Bet ji tokia gera, kad negaliu pykt!
Tad šiandien kviečiu padaryti kažką gero kaimynams!
Brūkštelkite paklausti, ar nieko nereikia iš parduotuvės, kaip mums karantinuojantis darė kaimynė Kristina.
Ant rankenos, maišelyje, pakabinkite pyrago, kaip anądien mus pradžiugino kaimynai Dovydas ir Rugilė.
Padovanokite stiklainį savo darytų konservų ar pasakykit, „kaip gražiai atrodai“ – už tuos du dalykus esu dėkinga kaimynui Robertui.
Bet šiaip, jei sąžiningai, tai ir palinkėt geros dienos užtenka – juk laimingi kaimynai visus namus daro laimingesniais.

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).